Viešojoje erdvėje vis dar girdime: „Jei nesimokysi – eisi į profkę“. Tarsi profesinis mokymas būtų bausmė. Iš tiesų jis gali būti pirmasis, sąmoningas ir labai stiprus pasirinkimas.
Pirmasis priėmimo etapas parodė, kad net ir ten, kur šiandien labiausiai trūksta specialistų, ne prie visų programų nusidriekia eilės. Kodėl? Nes kai kurios profesijos reikalauja ypatingų įgūdžių, atsakomybės, atidumo ir ištvermės. Tačiau būtent tokiose srityse, turint noro ir užsispyrimo, gali atsiverti didžiausios galimybės siekiant aukštumų.
Stereotipas „baigei profkę – esi mažiau vertas“ vis dar gyvas. Nors realybė kitokia – daug kas vis dar nedrįsta prisipažinti, kad savo kelią pradėjo būtent profesinėje mokykloje. Daugelis garsiausių Lietuvos ir pasaulio šefų neišsigando sunkaus darbo, nuosekliai siekė savo svajonių, laimėjo Europos ir pasaulio čempionatų medalius, dirba prestižiniuose restoranuose, kuria verslus ir tampa tikrais savo srities meistrais. Kai kurie net po universitetų grįžta į profesinę mokyklą, kad įgytų daugiau praktikos.
Vis daugiau specialistų trūksta maisto pramonėje ir svetingumo sektoriuje. Technologijos – patogu, tačiau jos nepakeis žmogaus rankų, padavėjo šypsenos, barmeno patarimo ar gyvo pokalbio su viešbučio darbuotoju. Svetingumas be žmogaus – jau nebe svetingumas.
Prisipažinsiu – aš pati kadaise mokiausi profesinėje ir ne visada garsiai apie tai kalbėjau. Dabar suprantu, kad mano pasirinkimas buvo stiprybės kelias, apie kurį prakalbau gana vėlai. Šiandien, vadovaudama mokyklai, kurią pati baigiau, žinau, kad prasmė slypi būtent čia. Kas, jei ne profesinės mokyklos ir jose dirbantys žmonės, prisiima sunkų, bet prasmingą uždavinį – atrasti raktelį į kiekvieno mokinio talentą? Kiekvienas mokinys nusipelno vienodo dėmesio. Nesvarbu, ar jis mokosi prestižinėje gimnazijoje, ar profesinėje, bet visi mes galime užauginti savo srities talentus, kadangi kiekvienas žmogus turi talentą – tik reikia tų, kurie padėtų jį atrasti.
Profesinėse mokyklose mokiniai dažnai ateina kaip trapūs žiedeliai, kuriems reikia daug priežiūros, kad iš jų išaugtų stiprūs augalai. Kai kurie pražysta greitai, kitiems reikia daugiau laiko. Nėra blogų mokinių – yra tik sudėtingesnis kelias prie jų prieiti. Jie ateina iš skirtingų pasaulių ir atsineša savo gyvenimo krepšelį – ne piniginį, o patirčių, nuoskaudų ar nepritekliaus. Kaip sakė K. Patricia Crossius: „Puikaus mokytojo misija – įkvėpti „eilinius“ moksleivius neįprastoms pastangoms. Jo didžiausias iššūkis yra ne identifikuoti laimėtojus, bet ugdyti laimėtojus iš eilinių žmonių.“ Tai ką ir bandome padaryti profesiniuose centruose.
Todėl kviečiu visus nebeklaidinti mokinių sakiniu „jei nesimokysi – eisi į profkę“. Verčiau skatinkime juos rinktis sąmoningai. Čia galima gauti aukščiausius įvertinimus – taip, ir čia reikia laikyti matematikos egzaminą, o niekas nepridės 10 balų, jei pamokų metu sėdėsi ant sėdmaišio ar iš kažkur sugalvojęs sakysi, kad aš negaliu jos išmokti. Keiskime požiūrį, skatinkime jaunimą savęs ieškoti jau nuo mažų dienų. Šiuo atžvilgiu puikus ministerijos projektas leidžia jau nuo 9 klasės „pasimatuoti“ specialybę per profesinius modulius ir geriau suprasti, kokį kelią norisi rinktis toliau.
Dar yra laiko – rugpjūčio 19–21 dienomis gali pateikti dokumentus – https://mpcentras.lt/profesijos/.
Galbūt būtent čia prasidės tavo karjeros kelias.
