Kviečiame dalyvauti visiems Centro bendruomenės nariams skirtoje iniciatyvoje ,,Ar žinai teisės istoriją?‘‘. Atlik testą, dalyvauk žaidime!

Nuoroda į testą – https://kahoot.it/challenge/1fef1a55-5944-47c6-b130-8c670a00b77a_1651572420540. (Game PIN: 02908229)

Žaidimas vyksta iki birželio mėn. 1 d. Nugalėtojai bus skelbiami Centro tinklalapyje.

Trumpa teisės ir teisinės valstybės istorija

Teisė – tai priemonių visuma, teisingumui visuomenėje nustatyti ir užtikrinti. Teisės istorija tiria, kaip teisė vystėsi ir kodėl pasikeitė, ji glaudžiai susijusi su civilizacijų raida.

3000 m. pr. Kr. Senovės Egipto teisė buvo grindžiama religiniais principais, ji palaikė pagrindines žmogaus teises, tačiau joks tų laikų Egipto teisės kodeksas nebuvo rastas. 22 a. pr. Kr. senovės šumerų valdovas Ur-Nammu suformulavo pirmąjį išlikusį rašytinės teisės dokumentą, susidedantį iš atsitiktinių teiginių („jei… tada…“). Maždaug 1760 m. pr. Kr. Babilono karalius Hamurabis toliau plėtojo teisę, kodifikuodamas ją ir užrašydamas ant akmens. Senovės Graikijoje galiojo religijos, valstybės ir papročių teisė, čia atsirado naujų konstitucinės teisės požymių. Graikijos teisė darė didelę įtaką romėnų teisei, kuri laikoma tobuliausia senovės pasaulio teisės sistema, nes yra vientisa ir visa apimanti. Žlugus Vakarų Romos imperijai, buvusiose jos teritorijose remtasi tiek romėnų teise, tiek germanų paprotine teise. Valdant Karoliui Didžiajam Frankų imperijoje teisė buvo suvienodinta, tačiau po jo mirties, suskilus valstybei ir Europoje įsigalėjus feodalizmui, susikuria labai decentralizuota teisinė kultūra – vietinių teismų praktika, pagrįsta paprotine teise. XI a. kryžiuočiai iš Bizantijos parvežė teisinius tekstus ir Vakarų Europa vėl susipažino su romėnų teise. Jos tyrinėjimai paruošė kelią daliniam romėnų teisės, kaip modernios civilinės teisės, atgimimui didelėje pasaulio dalyje.

XVIII a. kovojant prieš absoliutizmą pradėta plėtoti teisinės valstybės teorija. Teorinius pagrindus išplėtojo teisės filosofai ir teoretikai, nacionaliniai konstituciniai teismai. Prancūzijos teisės doktrina pripažino, kad žmogus iš prigimties turi tam tikrų teisių, kurias įgyvendinti valstybė turi nekliudyti. Teisinė valstybė pradėta suprasti, kaip valstybė, kurios veikimo laisvė yra ribojama teisės, nes įstatymų leidėjus saisto jų pačių išleisti įstatymai, kurių jie neturi teisės pažeisti. Šios idėjos praktikoje buvo įgyvendinamos ne vieną šimtmetį, o piktnaudžiavimas valdžia, teismų šališkumas bei korupcijos klestėjimas ir šiandien dar trukdo vystytis teisinėms valstybėms. Kaip matome teisinės valstybės fenomenas ne šių dienų vaisius, o ilgo nenutrūkstamo proceso darinys.

Lietuvos rašytinės teisės istoriją galima sieti su 1468 m. Kazimiero teisynu, kuriuo pirmą kartą buvo bandoma kodifikuoti LDK teisę, o konstitucinės teisės ištakas galima aptikti 1529, 1566, 1588 metais priimtuose Statutuose. 1791 m. gegužės 3 d. jau buvo priimta ir ATR Konstitucija – pirmas Europoje tokio pobūdžio rašytinis dokumentas, tačiau jo galiojimą 1792 m. nutraukė Gardino Seimas, patvirtinęs II valstybės padalijimą. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1922 m. buvo priimta nuolatinė LR Konstitucija, kuria pirmą kartą konstituciniu lygmeniu buvo įtvirtinta teismo padėtis valstybėje ir buvo nustatytos trys pagrindinės taisyklės: sprendimai priimami tik remiantis įstatymu; sprendimai skelbiami respublikos vardu; sprendimus keisti ir naikinti teisę turi tik teismas. Po 1926 m. valstybės perversmo 1922 m. LR Konstitucija buvo panaikinta, o 1938 m. LR Konstitucija įteisintas jau egzistavęs Prezidento, kaip tautos vado, aukščiausios valdžios principas. Po sovietinės okupacijos Lietuva ir vėl prarado valstybingumą, LR Konstitucija nustojo galioti. 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvo priimta 1992 m. LR Konstitucija. Šiame dokumente yra įtvirtinta ir teisinės valstybės idėja, tačiau jos kūrimas yra sudėtingas ir nenutrūkstamas procesas. Šiandien jis yra mūsų visų pagrindinis tikslas ir siekiamas idealas.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Tamošaitis M. Istorijos vadovėlis 11 kl. II dalis. Vilnius, 2011.
2. Tamošaitis M. Istorijos vadovėlis 12 kl. I dalis. Vilnius, 2012.
3. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. Vilnius, 2002.

INTERNETINIAI ADRESAI: